į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Naujienos
Nežinantieji savo praeities rizikuoja ją išgyventi iš naujo

Netrukus knygynuose pasirodys didžiulės apimties kelerius metus rengta pirmojo atkurtos Lietuvos policijos generalinio komisaro Petro Liuberto knyga „Tamsios aukštumos: LTSR milicija 1940-1987 metais“, išleista leidyklos „Versus“. Joje – visa sovietinės Lietuvos milicijos istorija – nuo prieškario enkavėdistų iki devintojo dešimtmečio pabaigos milicininkų, prisiekusių tarnauti atkurtai nepriklausomai Lietuvai. Rengiant knygą, atliktas milžiniškas darbas archyve, suieškota keli šimtai dokumentų, didžioji dalis jų – iki šiol niekur nepublikuoti. Tad pažadame: būsite nustebinti, net jei manote, kad apie sovietmetį ir jo struktūras žinote viską.

Apie tai, kas sudėta ir nesudėta į knygą, kalbiname Petrą Liubertą.

– Atlikote didelį darbą. Kodėl jo ėmėtės? Kodėl tai daryti reikalinga ir prasminga?

– Viena iš priežasčių, kodėl ėmiausi, yra tai, kad mūsų amžininkai – kolegos, istorikai – labai lengva ranka išbraukia šį periodą. Iš praeities, iš istorijos, iš gyvenimo... Žinoma, lengviausia būtų arba apskritai apie tą laikotarpį nieko nesakyti – neva visai jo nebuvę, arba apsiriboti etikete - okupacinis laikotarpis ir viskas, kas su juo susiję, mums svetima, mes patys – naujai gimę, švaručiai. Bet sovietmetis – 1940–1990-ieji – didžiulis laikotarpis, kuriuo gimė, gyveno, dirbo, kūrė, kentėjo, džiaugėsi ne vienas milijonas žmonių. Tad man atrodo neteisinga taip imti ir išmesti tų žmonių gyvenimus, likimus, džiaugsmus, bėdas.

– Ar nebuvo mėginančiųjų Jus atkalbėti nuo tokio darbo?

– Norite paklausti, ar negąsdino? Buvo visokių... Rengdamiesi Lietuvos ir policijos šimtmečiui, tarėmės su kolegomis, dirbusiais sovietmečiu ir dabartiniais laikais, ką daryti su tuo laikotarpiu. Ar reikia prisiminti tada gyvenusius ir dirbusius žmones? Vieni atkalbinėjo, kiti kaip tik ragino rašyti. Pastarųjų buvo gerokai daugiau.

Kreipiausi į istorikus. Šie irgi: „Ai, ką čia tas sovietmetis – okupacinis laikotarpis, o vidaus reikalų sistema buvo okupacinio režimo įrankis...“.

– Kaip tik įdomu, kaip ta sistema veikė.

– Įdomu, bet paprasčiau, net labai paprasta, užklijuoti etiketę... Juk ir dabar dažnai girdime: „ko norėti iš jo – buvęs mentas“.

– Koks pirmiausia Jūsų istorijos adresatas? Darbą galima vadinti istoriniu, nes istorijos objektas ir yra istorijos.

– Rinkdamas ir analizuodamas medžiagą, daug sužinojau. Pavyzdžiui, laikotarpis iki Stalino mirties. Nei man, nei mano kartos žmonėms, juo labiau gimusiesiems ir gyvenusiesiems vėliau, niekas nepasakojo ir neaiškino, kaip ten viskas buvo iš tiesų. Tad ištisų dešimtmečių gyvenimo ir gyvensenos istorijos man buvo atradimas – kaip gyvenome, ką darėme, ką čia bandėme sukurti. Ištisa epocha.

– Bet esate žmogus, kuris ir taip apie sovietinę vidaus reikalų sistemą žinojo jei ne viską, tai labai daug. Ką tokio pribloškiančio atradote?

– Nelabai daug žinojau – gimiau, gyvenau, įgijau išsilavinimą, dirbau epochoje, kuri buvo labai ideologizuota ir vienpusiška.

Tarkim, Lietuvos istorija. Apie „smetoninę“ Lietuva buvo dėstoma, kad tai bloga buržuazinė valstybė, kurioje buvo engiama liaudis – darbo žmonės. Ir štai atėjo 1940-ieji, įstojome į Tarybų Sąjungą, savo noru ir laisvai, prasidėjo naujas gyvenimas... Toks vienpusis pasakojimas, schema, į kurią visi buvome labai lengvai įrašyti.

– Kaip suprantu, Jums seniai pavyko tą schemą sulaužyti. Pirmiausia – galvoje.

– Pradėjau domėtis, kaip buvome inkorporuojami į Sovietų Sąjungą, koks buvo mūsų pasipriešinimas, partizaninis judėjimas. Žiaurūs dalykai, pokario, stalinizmo baisumai atsiskleidžia per milicijos dokumentus. Rasti dokumentai rodo šiurpesnį vaizdą, nei tas, kurį susidarai skaitydamas grožinę literatūrą ar net tremtinių, politinių kalinių prisiminimus.

Antai 1946-ųjų dokumentai liudija, kad karinei operacijai prieš partizanus į Lietuvą buvo komandiruota pusšimtis sovietinės armijos generolų (yra pavardės) – kovoti, kaip įvardijama dokumente, „s banditskim podpoljem“ – su banditiniu pogrindžiu. Tad jeigu, kaip kartais būdavo mėginama pateikti, partizanai tebuvo „lokaliniai banditėliai“, o ne visuotinis šalies pasipriešinimas okupacijai, kodėl kovai su jais į Lietuvą siunčiami koviniai generolai, pasitelkiama aviacija, reguliarioji kariuomenė? Įsivaizduokime, kokio masto buvo partizaninis judėjimas!

– Tokie veikalai paprastai rašomi dvejopai. Pirmas būdas, dažnesnis, kai išgryninama idėja, nusibraižoma schema, ir užpildoma, aplipdoma ją iliustruoti tinkančiais dokumentais. Antras būdas retesnis, bet daug įdomesnis ir objektyvesnis: renkami visi su dominančiu objektu susiję dokumentai ir žiūrima, koks vaizdas iš jų susidėlioja. Jūs rinkotės pastarąjį variantą. Vis dėlto: ar visai neturėjote jokio išankstinio kontūro?

– Išankstinių nuostatų – jokių. Nei reabilituoti, nei nuteisti.

Svarsčiau, ar reikėjo dabar visa tai kelti į viešumą. Gal geriau paleisti į užmarštį? Man teko dirbti ir milicijoje, ir policijoje. Pažįstu ir vieną, ir kitą sistemą. Pagalvojau, kad esu policijos bendruomenės žmogus, atstovas kartos, kuri turi kelti, viešinti, pripažinti tuos šiurpius dalykus, padarytus sistemos, kurioje tarnavome, prisiimti atsakomybę, o gal ir atsiprašyti. Juk vokiečiai rado reikalą atsiprašyti už nacių padarytus nusikaltimus. Tą patį daro ir kitos tautos, ir taip įrodo savo stiprybę.

– Įsivaizduoju, kad, rengdami knygą, surinkote kalnus dokumentų. Iš jų atsirinkote tuos, kurie įdomesni, vertingesni, žymintys vieną ar kitą sisteminį lūžį. Ar aptikote dokumentų, kurių vis dėlto apsisprendėte nepublikuoti?

– Buvo. Tarkim, koks tikslas skelbti pavardes pareigūnų, priklausiusių specialiai komandai mirties nuosprendžiui vykdyti? Ką toks paviešinimas duotų? O kaip jaustųsi dar gyvi tų pareigūnų vaikai, vaikaičiai?

Arba – viena iš daugelio pokario istorijų. Veiksmas vyksta provincijoje. Du enkavėdistai iš kaimo konvojumi veda į miestą penkis sulaikytus gyventojus. Nutaikę momentą, du iš jų pasprunka – toje vietovėje šalia kelio ištisinis miškas, tai enkavėdistai čia pat sušaudo kitus likusius sulaikytuosius! Prabėgo keli dešimtmečiai, o tų enkavėdistų pavardės – iš dažnesnių, tad vėlgi atsirastų prielaidų nepagrįstoms interpretacijoms.

Šiaip laikėmės principo skelbti maksimaliai autentiškus dokumentus, tad skaitytojai ras jų daugybę, iki šiol nepublikuotų.

– Taip susiklostė, kad apie sovietmetį turime nuomonę visi. Vieni tuo metu gyveno, buvo jauni, gražūs, ir jiems viskas buvo gerai. Kiti, prisimenantys deficitą, cenzūrą, komunistinę nomenklatūrą, technologinį ir profesinį atsilikimą visose srityse, natūraliai šiam laikotarpiui jaučia alergiją. Tad skaitytojai, kurie atsivers šią knygą turėdami išankstinių nuostatų, ras pasakojimų apie amžinai girtus pokario stribus ir bukus neišsilavinusius milicininkus patvirtinimą. Teigiantys, kad ir ano meto pareigūnai daug dirbo – kovojo su nusikalstamumu, tyrė nusikaltimus, užtikrino viešąją tvarką, gelbėjo žmones, taip pat ras iškalbingų įrodymų. Bet kaip pasiekti, kad žmonės ne tik rastų tai, ką įsivaizduoja rasią, bet ir būtų atviri naujiems atradimams be išankstinių nuostatų?

– Variantas: susilažinti iš didesnės sumos, kad, atsivertę knygą, tikrai ras, ko nežino.

Jei rimtai, tai rengdami knygą nekėlėme tikslo pakeisti mąstymą tų, kurie nusistatę poziciją ir eina per gyvenimą, kaip arklys, įstatytas į vagą, matydamas tik siaurą plotelį priekyje. Svarbiau, kad knygą imtų ir skaitytų tie, kurie nusiteikę sužinoti, atrasti, įvertinti.

– Jūs – pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos policijos generalinis komisaras. Jums teko vadovauti policijai per 1991-ųjų sausio įvykius, derėtis su SSRS vidaus reikalų ministerija, užtikrinti apsaugą per popiežiaus Jono Pauliaus 2-ojo, kitų valstybių vadovų pirmuosius vizitus atkurtoje Lietuvoje, pagaliau kurti teisinę bazę. Iš kur į tai atėjote? Kas Jums padarė didžiausią įtaką?

– Esminis klausimas. Pats dar ieškau atsakymo.

Kaip ir daugelis, gimiau, augau, mokiausi iš sovietinių knygų, baigiau sovietines milicijos mokyklas... Buvau „konstruojamas“ kaip komunistinės visuomenės narys.

Apskritai mažai turėjome tada galimybių žinoti tikrąją savo istoriją. Laidinis radijo taškas, vienintelis rajoninis laikraštis „Pirmyn į komunizmą“, biblioteka už 12 kilometrų rajono centre... Šeimose irgi būdavo vengiama kalbėti apie laikmečio grimasas – maža kur vaikai prasitars.

Ir man tikrai netrenkė žaibas į galvą – negaliu sakyti, kad vieną akimirką praregėjau ir atradau Vasario 16-ąją, Trispalvę, mūsų valstybės istoriją. Kaip ir šimtai tūkstančių žmonių, netapę per vieną akimirką patriotais. Nors pažįstu ir daug „išverstaskūrių“ – jie labai sėkmingai prisiderina: žiūrėk, ką tik buvo aktyvus komjaunuolis-komunistas, vadovavo partinėms struktūroms, agitavo už tarybų valdžią, o situacijai pasikeitus – bemat virto uoliu kataliku, sąjūdiečiu, superpatriotu.

– Stebina ir džiugina Jūsų nuolatinis dėmesys istorijai, policijos istorijai. Ne tik pats domitės, bet ir leidžiate knygas, jaučiate poreikį šviesti jaunimą. Iš kur tas užtaisas?

– Savo istoriją, šaknis reikia žinoti. Mes, policijos veteranai, nebe pirmi metai einame į mokyklas, vedame patriotiškumo pamokas, pasakojame, kaip kūrėsi valstybė, policija, skelbiame kasmečius rašinių apie policijos istoriją konkursus...

Tik Lietuvos policijos mokykla mūsų nelabai kviečiasi, nors būsimiems pareigūnams, manau, svarbu žinoti ne tik imuniteto tarnybos pasiekimus, bet savo istoriją – kad, žinodami, iš kur atėjome, galėtume įvardinti ir kurti savo vertybes.

 

Kalbino Rasa Bataitytė

Policijos departamento Komunikacijos skyrius