į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Naujienos
Didvyris vienas - Tauta

Minint Sausio 13-osios metines, istorinėje Seimo salėje šiandien laukiami ir vidaus reikalų sistemos pareigūnai. Sunku patikėti, bet iki šiol per visą Nepriklausomybės laikotarpį jiems neatsirado vietos tarp laisvės gynėjų. Kodėl? „Respublika“ teiravosi Petro Liuberto, pirmojo prisiekusio Nepriklausomybę atgavusios valstybės policijos pareigūno, pirmojo Lietuvos policijos generalinio komisaro, dabar - „Ekskomisarų biuro“ valdybos pirmininko.

 

- Sausio 13-oji yra atmintinų dienų sąraše, tą dieną Seimo rūmuose rengiamas iškilmingas posėdis, Laisvės gynėjų susitikimai... Vidaus reikalų sistemos darbuotojų tarp jų - vos keletas. Aš pats kelis kartus dalyvavau - per pažįstamus, kažkieno pakviestas... Kaip sistema esame nustumti.

- Toks požiūris nėra teisingas. Pareiškimai, kad 1990-1991 m. „buvome priešiška Lietuvai sistema“, kad „neatsirado nė vieno VRM pareigūno, vadovo, tikėjusio Nepriklausomybe“, negali neskaudinti. Dar ir praėjusiais metais jie skambėjo. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pamažu, po truputį šis požiūris buvo gilinamas, vidaus reikalų pareigūnai, dalyvavę atkuriant, įtvirtinant Nepriklausomybę, tolinami nuo istorinės atminties, nuo kovos, kurioje dalyvavo visa mūsų Tauta. Nors ne kartą esame pabrėžę, kad Sausio įvykių didvyris yra tik vienas - Tauta. Žmonės apgynė savo šalį.

- Kaip manote, kodėl tarp jų nebeliko vietos vidaus reikalų sistemos pareigūnams?

- Sakoma, kuo toliau nuo karo, tuo daugiau didvyrių. Dabar didvyrių atsiradę tiek, kad jų nebegali sutalpinti istorinė Seimo Kovo 11-osios Akto salė. Kvietimai į iškilmes dalijami pagal kvotas. Esu dalyvavęs kelių judėjimų, vienijančių Sausio 13-osios dalyvius, susibūrimuose - baisu klausyti, kokie epitetai ten skamba aiškinantis, kas iškilesnis, o kas menkesnis! Atgrasus tas noras susireikšminti.

- Pasirinkote verčiau kukliai pastovėti kamputyje nei brautis į didvyrių minią alkūnėmis?

- Anuomet padarę savo darbą, atlikę pareigą, nepuolėme kurti bendrijų ar draugijų, tuo metu buvo svarbesnių dalykų. Na, o dabartiniai vadovai mano, kad istorija niekam neįdomi, nebent mums patiems, pensininkams. Skirtingai nei Krašto apsaugos ministerija, kuri skiria finansavimą, iškelia ir palaiko iniciatyvas, leidžia knygas siekdama atskleisti krašto apsaugos struktūrų indėlį atkuriant Nepriklausomybę, Vidaus reikalų ministerija, Policijos departamentas didesnės iniciatyvos nerodo.

Kitas dalykas, kad turime Policijos mokyklą, bet istorija joje nedėstoma! Istoriją žinoti privalu - ji ugdo pagarbą pareigūnui, kuris nešioja valstybės ženklą. Pamatinės vertybės skiepija pareigūnui tikėjimą, kad jis ne šiaip sau sraigtelis, bet tos istorijos kūrėjas, pasididžiavimą profesija, pagarbą uniformai ir pačiai sistemai.

Mus, kūrusius Nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų sistemą, istorinė neteisybė žeidžia. Įsteigėme Lietuvos policijos veteranų asociaciją, Lietuvos laisvės gynimo atminimo komitetą (esu jo pirmininkas), kol dar ne per vėlu, privalome kalbėti, papasakoti, kaip buvo iš tikrųjų.

- Taigi kaip buvo iš tikrųjų? Ar tikrai „VRM vadovai netikėjo, kad bus iškovota Nepriklausomybė, kad tuo metu neatsirado nė vieno VRM pareigūno, kuris būtų viešai perėjęs į nepriklausomybininkų pusę?“ (P.Liuberto pateikta citata - iš buvusio aukšto valstybės pareigūno knygos - red. past.)

- Iki Sausio 13-osios, dienos, kai žmonės be ginklo rankose įveikė didžiausią kariuomenę pasaulyje, brendome, ėjome kartu su visa Lietuva. Mes irgi gyvenome Sąjūdžiu, trispalvėmis, visuotiniu pakilimu, kai Nepriklausomybės paskelbimas jau buvo tik laiko klausimas. Tautai bundant ir mes turėjome pasirinkti - einame laisvės keliu ar liekame tarnauti sistemai.

Apsispręsti padėjo 1988-ųjų rugsėjį įvykęs „bananų balius“. Specialiosiomis priemonėmis turėjome tramdyti taikius žmones, giedojusius, iškėlusius trispalves. Toks buvo įsakymas, ir jį vykdėme... Bet kaip tik tada vidaus reikalų sistemoje įvyko lūžis. Ir aš pats, ir daugelis mano kolegų supratome, kad mūsų, tada dar milicijos pareigūnų, vieta ne čia.

Ir jau tų pačių metų rudenį, vos mėnuo po „bananų baliaus“, prasiveržė pirmas oficialus nepasitenkinimas. Vykstant Kriminalinės paieškos valdybos - svarbiausios tarnybos VRM sistemoje - partiniam susirinkimui, jauni komunistai iškėlė klausimą, ar milicija turi būti siunčiama tramdyti taikių susibūrimų. Tai buvo pirmas išsišokimas, VRM politinė vadovybė jį, be abejo, pasmerkė, išsiuntinėjo telegramas visiems miestų ir rajonų skyriams su nurodymu apsvarstyti, pasmerkti „nacionalistines apraiškas“. Telegrama padarė savotišką paslaugą. Ir rajonai, sužinoję apie ministerijos centriniame aparate kilusį nepasitenkinimą, pradėjo judėti, bruzdėti. Viena po kitos kūrėsi mūsų sistemos Sąjūdžio grupės.

Vidaus reikalų milicijos skyriuose, tarp įvairių ant raudonų skiaučių prirašytų lozungų, kabojo ir toks: „Milicija - ginkluotas partijos būrys“. Daugybę metų mes tuo lyg ir didžiavomės. Bet po „bananų baliaus“ pamatėme jį kitomis akimis. Tuometinė valdžia, partinės struktūros nedavė mums ramybės - reikalauta nuslopinti, sutramdyti, daryti viską, kad nebeliktų „nacionalistinių apraiškų“. Pradėjome abejoti, ar iš tikrųjų mes turime būti tuo priešakiniu partijos būriu, o gal milicija turi tarnauti žmogui ir įstatymui? Labai greitai šis lozungas pakeitė senąjį.

O 1989 m. gruodį VRM partiniame susirinkime priimtas nutarimas sustabdyti Komunistų partijos veiklą vidaus reikalų sistemoje. Maskvai tai buvo šokas, netilo telefonai: separatistai, nacionalistai, ką jūs sugalvojot? Bet procesas jau buvo nebesustabdomas. Buvome pirmoji save departizavusi institucija.

- Kokios pajėgos anuomet sudarė vidaus reikalų sistemą?

- Buvome galinga, vienintelė ginkluota struktūra Lietuvoje. Joje dirbo 31 tūkst. darbuotojų -
12 tūkst. pareigūnų, 7,5 tūkst. milicininkų. Formaliai ministrui buvo pavaldi vidaus reikalų divizija su keturiais pulkais, septynios įkalinimo įstaigos su 10 tūkst. nuteistųjų ir t.t.

Tuo metu buvo susiklosčiusi paradoksali situacija. Iki pat 1991-ųjų pavasario buvome finansuojami iš SSRS biudžeto, nors 1990 m. lapkritį į SSRS vidaus reikalų ministerijos kolegiją aš važiavau ne kaip Lietuvos SSR, o kaip nepriklausomos Lietuvos Respublikos pareigūnas - generalinis komisaras, vidaus reikalų ministro pavaduotojas.

- Iš šių dienų žvelgiant, paradoksalu ir tai, kad vis dar vilkėjote sovietines uniformas, bet jau su lietuviška atributika - „kopūstą“, t.y. sovietinį herbą, pakeitė Vytis. Kas tuo metu buvo svarbiausia?

- Vos mums paskelbus Nepriklausomybę, SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas išleidžia įsaką dėl pavasarinio šaukimo į sovietinę kariuomenę. Tuo jis siekė pasauliui pademonstruoti, kad niekas nepasikeitė, senoji tvarka tebegalioja. Klostosi grėsminga situacija: mūsų valdžia ragina jaunuolius šiam įsakui nepaklusti, nors neužtikrina jiems nei politinių, nei socialinių garantijų, o SSRS kariškiai pradeda važinėti po Lietuvą ir juos gaudyti. Į VRM plūsta telegramos iš Maskvos, iš karinių dalinių, reikalaujama sulaikyti nepaklūstančius ar iš tarnybos pasitraukusius jaunuolius. Tų telegramų buvo galybė.

1990 m. balandžio 1 d. SSRS kariuomenėje dar buvo per 40 tūkst. lietuvių. Pusantro tūkstančio iš jos buvo pasitraukę ir slapstėsi pas gimines, draugus, pažįstamus. Per du pavasarinio šaukimo mėnesius planuota pašaukti 5800 jaunuolių, bet pavyko paimti vos 260. Kariškius tai siutino. Baltijos karinės apygardos vadas įsakė dezertyrams per keturias dienas sugrįžti į savo dalinius, o tuos, kurie nepaklūsta, sugrąžinti jėga. Kovo 27 d. desantininkai užpuolė Naujosios Vilnios ligoninę ir pagrobė dvylika besislapstančių nuo karinės tarnybos jaunuolių. Buvo užpulta ir Žiegždrių ligoninė.

Vėliau buvo skelbiama, kad tuos jaunuolius gaudėme, bet tai absoliuti netiesa, nė vienas iš tų kaltinimų nepasitvirtino. Vidaus reikalų sistema atsisakė paklusti kariškių reikalavimams, nors buvo gąsdinimų, grasinimų.

Tuometinis Alytaus komisariato viršininkas Vytautas Grigaravičius, prisimenu, pasakojo, kaip vėlai vakare į jo kabinetą atvykę kariškiai pareikalavo skirti pareigūnų jaunuoliams gaudyti. Kai
V.Grigaravičius atsisakė, kariškių vyresnysis paskambino Alytaus pulko vadui, šis liepė jį suimti. Tokių incidentų buvo ne vienas.

Kariuomenė - galinga jėga, bet be vidaus reikalų sistemos paramos ji buvo bejėgė. Tik mes turėjome jaunuolių duomenis, jų asmens dokumentus, todėl kariškiams, pabandžiusiems savo jėgomis juos sugaudyti, nieko nepavyko. Tuo metu Vidaus reikalų ministerija visiems pasų skyriams išsiuntė telegramas: grąžinti pasus atsisakantiems tarnauti kariuomenėje ir iš jos pabėgusiems jaunuoliams. Taip padėjome jiems gauti identifikavimo dokumentus.

Nepaklusome ir Gorbačiovo įsakui, raginančiam paimti ginklus iš medžiotojų, sukarintų organizacijų ir t.t. Ko gero, Maskva baiminosi, kad Lietuvoje prasidės partizaninis judėjimas, kad žmonės su ginklais išeis į miškus. Lietuvos atsakas į šį įsaką buvo vidaus reikalų ministro kartu su Krašto apsaugos departamento bei Miškų ūkio ministerijos vadovais pasirašytas bei su Lietuvos valdžia suderintas nurodymas pavaldžioms įstaigoms, įpareigojantis sustiprinti ginklų apsaugą. Tiems, kurie nesijautė pajėgūs tą padaryti, pasiūlyta savanoriškai atiduoti saugoti ginklus į vidaus reikalų skyrius. Nė vienas ginklas per prievartą nebuvo paimtas. Kariškiai ir čia bandė tvarkytis patys, bet be vidaus reikalų sistemos nieko nesugebėjo padaryti.

- Kaip pavyko išvengti VRM skilimo - į Lietuvos ir promaskvietiškąją?

- 1990 m. gegužę - vidaus reikalų sistema tuo metu jau buvo departizuota, depolitizuota - promaskvietiškos Lietuvos komunistų partijos vadovas Mykolas Burokevičius įsteigia VRM partinį komitetą. Jam iškeltas uždavinys sukurti Lietuvoje naują, pavaldžią sau struktūrą. Šios partinės organizacijos sekretoriumi paskirtas buvęs Vilniaus miesto Tarybų rajono apylinkės inspektorius. Aukštesnes pareigas einančio kandidato tiesiog neatsirado.

Į tai buvo sureaguota žaibiškai. Bet kokios iniciatyvos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje steigti partines grupes ar kitokius darinius buvo uždraustos ministro įsakymu, nepaklusus grėsė pašalinimas iš tarnybos.

M.Burokevičiaus komiteto raginimas steigti liaudies draugoves išgirstas daugiausia tik sąjunginio pavaldumo įmonėse. Pasinaudoję M.Gorbačiovo įsaku dėl nuginklavimo, pradėjome konfiskuoti ginklus iš įmonėse - geležinkelyje, oro uoste, tiltų apsaugoje, režiminėse gamyklose - veikusių sukarintų apsaugos tarnybų. Buvo surinkta apie tris tūkstančius graižtvinių šaunamųjų ginklų. Mūsų pareigūnai kartais nueidavo pasiklausyti, kas kalbama draugovių susirinkimuose, jų retorika buvo baisi - grąžinti sovietų valdžią bet kokiomis priemonėmis. Žmonės buvo įtikinėjami formuojant politinę opiniją, neva Lietuvos jau nebėra, valdžia priklauso Burokevičiaus komitetui, taip pat papirkinėjimais - buvo žadami butai, paskyros automobiliams ir t.t.

Jau buvo dvi prokuratūros, buvo reali grėsmė, kad atsiras ir alternatyvi Vidaus reikalų ministerija. Minske buvo formuojama Maskvai pavaldi vidaus reikalų struktūra - planuota apmokyti šimtus pareigūnų ir atsiųsti juos į Lietuvą. Iš lietuvių buvo parengtas kandidatas į ministrus. Maskvos atstovai nuolat buvo čia, kvietėsi žmones kalbėtis, ypač tuos, kurie mokėsi Maskvoje, landžiojo po komisariatus, važinėjo po visą Lietuvą. Bet ir šis scenarijus žlugo. Kaip vėliau pasakė Vytautas Landsbergis, ministras įvykdė pagrindinę savo užduotį: padėjo išvengti milicijos skilimo į dvi struktūras - lojalią Lietuvai ir pavaldžią Maskvai. Tai buvo didžiulis Marijono Misiukonio įvertinimas.

1990 m. rugsėjį pirmieji studentai pradėjo mokslus Policijos akademijoje. Dar balandį sudaryta darbo grupė Policijos įstatymui parengti. Didelį Maskvos įtūžį sukėlė Piliečių pažymėjimai - atsvara sovietiniam pasui. Keitėme automobilių ženklus, kūrėme naujas uniformas. 1990 m. gruodžio 11 d. priimtas Policijos įstatymas.

- Amžininkų prisiminimuose skaičiau, neva Sausio įvykių išvakarėse jus išsikvietęs Vytautas Landsbergis mainais į ginklus siūlė ministro postą. Kodėl buvo svarbu išlaikyti juos vidaus reikalų sistemos žinioje?

- Buvo svarstomi įvairūs variantai. Su Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V.Landsbergio komanda dirbome išvien. Sausio įvykių metu kai kurios parlamento gynybinės struktūros buvo apginkluotos automatiniais ginklais, tarp jų - kulkosvaidžiais iš VRM arsenalų.

Apskritai vidaus reikalų sistemos ginklų perdavimo naujai besikuriančioms gynybinėms struktūroms - krašto apsaugai, Savanoriškai krašto apsaugos tarnybai - ar tiesiog piliečiams klausimas buvo iškilęs ir anksčiau, vos paskelbus Nepriklausomybę. Jį lydėjo tokie mums segami epitetai kaip „raudona milicija“, „parsidavėliai“, „komunistai“. Mūsų pozicija dėl ginklų buvo tokia: sutinkame perduoti jų dalį tik su sąlyga, jei tokį nutarimą priims Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas arba Aukščiausioji Taryba.

- Kokio dydžio tai buvo arsenalas? Ir kodėl žūtbūt buvo siekiama atimti jį iš vienintelės oficialiai ginkluotos struktūros Lietuvoje, depolitizuotos VR struktūros?

- Ginklai buvo skaičiuojami dešimtimis tūkstančių. Kodėl siekta bent dalį jų atimti, man pasakyti sunku. Galbūt, prisimenant 1940-uosius, kraštutiniams radikalams norėjosi šūvių, ginkluoto pasipriešinimo, reikėjo, kad laisvė būtų aplaistyta krauju? Bet kraujo reikėjo ir Maskvai, ji tiesiog prašyte prašė šūvių. Pirmas šūvis iš mūsų pusės būtų atsigręžęs prieš mus. Nepriklausomybę būtume išsaugoję, bet jos kaina būtų visai kita.

- Tą kruvinąjį Sausį gatvėse patruliavę pareigūnai ginklų neturėjo. Policininkai, saugoję žmones nuo sovietų kariuomenės prie jos puolamų objektų, taip pat buvo beginkliai. Tai taip pat leido išvengti daugiau aukų?

- Nuo 1990 m. vasaros Parlamento rūmų apsaugą vykdė Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius. Mes patruliavome tik perimetru, prižiūrėjome viešąją tvarką aplink rūmus.

Sausio 8-osios, kai jedinstvenininkai įsiveržė į parlamentą, įvykiai parodė, kad rūmai yra pažeidžiami - gynyba tądien nesuveikė. Išaušo 11 d., buvo ruošiamasi riaušėms. Prie Aukščiausiosios Tarybos susirinko apie 100 tūkst. laisvės gynėjų ir jos priešininkų. Atskyrėme juos gyva grandine. Skraidė plytos, šratai, gelžgaliai - noras išprovokuoti, sukelti muštynes buvo didžiulis. Nepriklausomybės šalininkai tą puikiai suvokė, nekilo jokių provokacijų. Ant bibliotekos laiptų mitingavę jedinstvenininkai pašūkavo, parėkavo, tačiau dingsties atvirai priešpriešai nebuvo.

Riaušių pavyko išvengti, bet karinė mašina jau buvo užsukta. Prasidėjo naktis: televizijos pastato, TV bokšto šturmai, aukos...

Kodėl mes nebuvome ginkluoti? Visose telegramose, visuose instruktažuose sakiau: ginklų jums neduosime. Vienas kitas pareigūnas gal ir pasiėmė tabelinį ginklą, bet apskritai policininkai, vidaus reikalų sistemos darbuotojai iš visų rajonų važiavo be šaunamųjų ginklų. Neduok Dieve, kam nors būtų nervai neatlaikę, išsitraukę ginklą. Tai vėl būtų pretekstas.

Nervinė įtampa buvo be galo didelė. Atsimenu kolegas, kurie savo akimis matė Radijo ir televizijos pastato šturmą. Iškart po to jie atėjo į mano kabinetą. Tokios isterijos nebuvau matęs. Jei jie tuo metu būtų turėję ginklus? Tokioje situacijoje išsitraukti ginklą - visiškai natūrali reakcija. Būtent todėl mūsų žmonės nebuvo ginkluoti, žinoma, policinės priemonės - patruliavimas, kontrolė, apžiūra, kad nebūtų įsinešti pavojingi daiktai, - buvo vykdomos.

- Vidaus reikalų sistema milžinišką įtampą turėjo atlaikyti ne tik per Sausio įvykius...

- Pradedant nuo „bananų baliaus“ iki pat 1991 sausio kiekvieną dieną vyko masiniai mitingai, kurie sutraukdavo ir Nepriklausomybės šalininkus, ir priešininkus. Kalnų parkas Vilniuje, Kauno Santaka, ekologiniai žygiai, žaliųjų akcijos prieš Kaišiadorių hidroakumuliacinę elektrinę, Visagine prieš atominę, akcijos vyko nuolat. Esu paskaičiavęs, kad 1989-aisiais iš viso įvyko 360 masinių susibūrimų!

Ką tai reiškė mums? Privalėjome užtikrinti žmonių saugumą, sužiūrėti eismą, automobilių srautus, pasirūpinti priešgaisrine apsauga, net elementariomis sanitarinėmis sąlygomis. O juk, be to meto iššūkių, kasmet reikėjo ištirti po 50 tūkst. kriminalinių nusikaltimų. Paskelbiam Nepriklausomybę, o nusikalstamumo nesuvaldom? Būtų pretekstas paskelbti, kad čia banditų valstybė, korumpuota šutvė. Pasaulyje ir šiandien turime ne vieną tokį pavyzdį.

Turėjome dirbti kasdienį darbą, susiorientuoti politiškai, mąstyti į priekį. 1991 m. vasarį - radijas ir televizija, bokštas užimti, sovietų kariškiai patruliuoja - tvirtinamas ir prisiekia pirmasis policijos pareigūnas generalinis komisaras. Tomis sąlygomis! Netrukus man prisiekia penki komisarai, policijos rūšių vadovai.

- Vis dėlto ne visi jūsų sistemos pareigūnai pasisakė už Nepriklausomybę. Kiek buvo jos priešininkų?

- Mes jau buvome apsisprendę, kiekvienas sau pasakęs „taip“. Prasidėjo reorganizacija, vienur ji vyko sklandžiai, kitur - ne visai. Kai nuvažiavęs į Vilniaus rajono tarybos sesiją, kalbą sakiau lietuviškai, vienas deputatas iš salės man rėžė: tu generalinis Lietuvoje, o čia mes turime savo komendantą. Tuo metu buvo paskelbtos Šalčininkų ir Vilniaus krašto autonomijos, tad buvo įvairių momentų. Tame regione mums labai padėjo Mečislavas Poplavskis, Vilniaus rajono komisaras, pats būdamas lenkas, puikiai suvokė procesus, buvo Lietuvos nepriklausomybės šalininkas.

Šis regionas pareikalavo kur kas daugiau pastangų ir laiko, prireikė daugybės vizitų. Važiavome mes, politiniai lyderiai nevažiavo. Kaip ir dabar nevažiuoja...

1991 m. rugsėjo 1 d. vidaus reikalų ministro įsakymu buvo paskelbta, kad milicijos reorganizacija į policiją baigta. Iš 7,5 tūkst. pareigūnų į policiją neperėjo 377, t.y. apie penki procentai. Ir dauguma jų išėjo į pensiją.

V.Landsbergis savo sveikinime policijos 20-mečio proga rašė: „Atkuriant valstybę ta buvusios sovietų milicijos dalis, kuri apsisprendė ištikimai tarnauti jau tikrai savo valstybei, buvo svarbi paspirtis bei pagrindas netrukus atkurti ir nepriklausomos Lietuvos policiją.“ Noriu papildyti profesorių: ne dalis, o jos pagrindas.

- Peržvelgdamas esminius atsikuriančios vidaus reikalų sistemos momentus, beveik neužsiminėte apie asmeninę tų dienų patirtį. Gal buvo dalykų, kurie itin stipriai įsirėžė į atmintį?

- Visko buvo. Per pačius Sausio įvykius, 13 dieną, ministerijos Kolegijos salėje pirmininkavau ten vykusiam pasitarimui. Staiga atbėga sekretorė, skubiai kviečia prie telefono. Žmona verkdama sako: atvažiavo mūsų išvežti, jau sėdi čia, bute. Paprašiau, kad perduotų ragelį. Į tai labai greitai sureagavome - „Aras“ buvo mūsų pašonėje, po kelių minučių, kol šnekėjausi telefonu su tais asmenimis, jis jau buvo apsupęs mūsų namą. Įsiveržimu tikriausiai siekta patikrinti, kaip reaguos generalinis komisaras į tokius reikalus.

Generolas Misiukonis iš paties Valentino Varenikovo (sovietų armijos generolas, vienas iš 1991 m. komunistų pučo iniciatorių - red. past.) lūpų yra sulaukęs grasinimų, kad jo šeima bus internuota. Sausio įvykių išvakarėse man buvo parodytas sąrašas 300 šeimų, kurios bus išvežtos dar tą naktį.

Po ano išpuolio teko pasirūpinti šeimos saugumu. Žmoną su dukra ir sūnumi porai savaičių buvau išvežęs iš Vilniaus. Beje, juos priglaudė žydai.

 

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"