į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Naujienos
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostata, kuria reglamentuojamas tarnybos laikas valstybinei pensijai skirti, prieštarauja Konstitucijai

2016-06-20

 

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį, tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginus faktinį tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugos ir kontrolės funkcijas laiką iki 1990 m. kovo 11 d., tarnybos laikui šiai pensijai skirti neprilygintas faktinis tokios pat tarnybos laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinį reguliavimą. Tai darydamas, jis turi paisyti Konstitucijos ir konstitucinio teisinės valstybės principo, teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo reikalavimų, užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui.

Aiškindamas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei; tarnyba kitai valstybei (įskaitant SSRS) negali būti laikoma tarnyba Lietuvos valstybei. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, gali nustatyti tokį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrai būtino šiai pensijai skirti asmens tarnybos Lietuvos valstybei laiko daliai gali būti prilygintas tarnybos kitai valstybei laikas tokiomis aplinkybėmis, kai atlikti tarnybos Lietuvos valstybei objektyviai buvo neįmanoma. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos būtų skiriamos asmenims, netarnavusiems Lietuvos valstybei, taip pat asmenims, kurie, atlikdami tarnybą Lietuvos Respublikos teritoriją okupavusiai valstybei, dalyvavo slopinant pasipriešinimą okupacijai ar vykdant nusikalstamą veiklą prieš Lietuvos gyventojus.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tarnyba SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose negali būti laikoma tarnyba Lietuvos valstybei, o tarnybos laikas šiuose padaliniuose nuo 1990 m. kovo 11 d. nelaikytinas laikotarpiu, kuriuo atlikti tarnybą Lietuvos valstybei buvo objektyviai neįmanoma. Šiuo atveju spręsdamas dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas atsižvelgė į šioje konstitucinės justicijos byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes.

Pirma, 1990 m. kovo 21 d. buvo priimtas Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į vidaus reikalų sistemos įstaigų darbuotojus, įskaitant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose dirbusius SSRS vidaus reikalų sistemos pareigūnus, kuriuo kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis nepriklausomai nuo tautybės ir pasaulėžiūros, turintis darbo vidaus reikalų įstaigose patyrimą, pasirengęs prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, buvo kviečiamas ir toliau sąžiningai dirbti savo darbą; šiame kreipimesi buvo užtikrinta, kad bus išsaugotos socialinės vidaus reikalų sistemos darbuotojų garantijos.

Antra, kitaip nei daugelio kitų SSRS (Lietuvos SSR) vidaus reikalų ministerijai buvusių pavaldžių padalinių, Lietuvos Respublika 1990 m. kovo 11 d. objektyviai negalėjo perimti į savo jurisdikciją jos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių, kurių apsaugą ir kontrolę vykdė SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai. Todėl šiose įstaigose tarnavę asmenys, kurie buvo pasirengę prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, negalėjo iš karto to padaryti.  Šie pareigūnai buvo skatinami tęsti tarnybą iki šių įstaigų perėmimo į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, taip pat stoti į tarnybą šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmusiuose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padaliniuose.

Trečia, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo nutarime, Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdę SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniai nebuvo panaudoti SSRS agresijai prieš Lietuvos valstybę 1991 m. sausio–rugpjūčio mėn. Šių padalinių pareigūnai, atlikdami pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose apsaugos ir kontrolės funkcijas, kartu užtikrino Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, suėmimo, kaip kardomosios priemonės, taikymą, taip pat atliko nuteistųjų ir suimtųjų konvojavimo funkciją ir tokiu būdu prisidėjo prie visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos palaikymo.

Ketvirta, Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Lietuvos Respublika prisiėmė įsipareigojimą jos teritorijoje veikusiose pataisos darbų įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tarnavusiems jai lojaliems SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžių padalinių pareigūnams, kurie buvo priimti į tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, išlaikyti tam tikras socialines ir materialines garantijas, be kita ko, įskaityti į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pensiją, laiką, ištarnautą SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje.

Atsižvelgiant į visas minėtas išskirtines aplinkybes, Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad, prilyginus faktinį tarnybos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę vykdžiusiuose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės padaliniuose laiką iki 1990 m. kovo 11 d. tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, būtų neteisinga neprilyginti tarnybos laikui šiai valstybinei pensijai skirti faktinio tokios pačios tarnybos laiko nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šių įstaigų apsaugą ir kontrolę perėmė Lietuvos Respublika.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad iki Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo priėmimo nustatytu teisiniu reguliavimu Lietuvos Respublikai lojaliems SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžių padalinių pareigūnams, kurie buvo priimti į tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, buvo sukurti teisėti lūkesčiai, kad tarnybos laikui, į kurį atsižvelgiama skiriant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą Lietuvos Respublikai, bus prilygintas visas faktinis tarnybos SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje vykdant Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę laikas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtos išskirtinės aplinkybės, dėl kurių teisinga tarnybos laikui, į kurį atsižvelgiama skiriant pareigūnų ir karių valstybinei pensijai, prilyginti faktinį tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose po 1990 m. kovo 11 d. laiką ir dėl kurių atsirado teisėti lūkesčiai, būdingos lojalių Lietuvos Respublikai SSRS vidaus reikalų ministerijai pavaldžių padalinių pareigūnų, vykdžiusių Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusių pataisos darbų įstaigų ir tardymo izoliatorių apsaugą ir kontrolę, tarnybai. Tačiau nėra jokio konstitucinio pagrindo tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti faktinį tarnybos po 1990 m. kovo 11 d. kituose SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės ir vidaus reikalų padaliniuose, kituose SSRS ginkluotųjų pajėgų, pasienio tarnybos, muitinės, saugumo ir kitose tarnybose laiką (išskyrus, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarime, faktinį prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikotarpį po 1990 m. kovo 11 d.).