į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Naujienos
Valstybės šimtmečio proga veteranai prisiminė istoriją

Lietuvos istoriją gerbianti Lietuvos policijos veteranų asociacija (LPVA) ir šiemet dalyvavo Vasario 16-osios renginiuose. Vienas iš svarbiausių – iškilminga trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonija Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje, kur tarp garbingų valstybės organizacijų – ir mūsų policijos pareigūnai, veteranai, vilkintys tolimo miško spalvos uniformas, o tarp kitų vėliavų – Lietuvos policijos veteranų.

Švęsti valstybės šimtmečio į sostinę atvyko policijos veteranai Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Utenos ir Ukmergės.

Į šventę Simono Daukanto aikštėje atvyko šiemet taip pat šimtmetį švęsiančių Latvijos ir Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Suomijos, Islandijos, Ukrainos ir Gruzijos prezidentai, Švedijos kronprincesė Viktorija, Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos vadovai, Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės vadovai.

Sveikindama su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu, šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo: „Ypatinga 1918 metų patirtis, kai susigrąžinome valstybingumą, – geriausias įrodymas, kiek daug galime pasiekti, susitelkę dėl savo Tėvynės išlikimo ir ateities“. Prezidentės sveikinime taip pat akcentuojama, kad mums pasisekė – tapome šios istorinės sukakties liudininkais.

 

Po vėliavų pakėlimo ceremonijos Lietuvos policijos veteranai rinkosi Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. Šventovėje, nuo 2017 m. rugpjūčio perduotoje Vidaus reikalų ministerijai, svečius pasitiko mūsų policijos kapelionas kun. Algirdas Toliatas.

Jis papasakojo bažnyčios istoriją – vienintelė Lietuvoje vienabokštė vėlyvojo baroko šventovė, paskutinis baroko paminklas Vilniuje, ne kartą perdaryta, sovietmečiu padalinta pertvaromis ir paversta daržovių sandėliu, po Atgimimo perduota Švietimo ministerijai, bet netapusi gyva, šiandien turi galimybę atgimti, ir tai priklausys nuo mūsų visų – policijos ir visos vidaus reikalų bendruomenės.

Kunigas Algirdas prisipažino Lietuvoje ir kitose šalyse matęs daugybę bažnyčių, kurios yra išpuoštos ir gražios, bet stovi užrakintos ir tuščios. „O ši galėtų tapti pilna ir šilta ne dėl to, kad turime šildytuvų – Jūsų buvimas ją turėtų sušildyti. Tad turime iššūkį: iš silpnybės padaryti stiprybę – apleistą ir išniekintą bažnyčią padaryti pilną žmonių ir veiklos“.

Pirmiausia A. Toliatas kuriamoje bažnyčioje mato erdvę mokymams, paskaitoms, parodoms, kūrybai: „Tai galėtų būti vieta, kur auginama pagarba policijai, ir Jūs, veteranai, turintys daug patirties ir išminties, galėtumėte prie to prisidėti“.

LPVA pirmininko Vytauto Navicko paklaustas, kaip konkrečiai LPVA galėtų prisidėti prie veiklų vidaus reikalų bažnyčioje, A. Toliatas įvardijo galimybę imtis konkrečios iniciatyvos ir ją plėtoti: saugią kaimynystę, saugią bendruomenę, saugų eismą ir pan.

Kitas svarbus ir įdomus LPVA svečias Vasario 16-osios proga buvo istorikas, Lietuvos Respublikos Seimo narys Arvydas Anušauskas.

Jis prisipažino esąs vilnietis, bet niekada nesilankęs Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, tad padėkojo policijos veteranams už tokią galimybę. „Labai įdomu – esame bažnyčios kolonos viršuje. Niekad nebuvau palietęs kolonos, o čia tai galima padaryti“, – neslėpė nuostabos istorikas ir pasidalijo su susirinkusiaisiais savo žiniomis. Kaip ir dera valstybės šimtmečio proga – apie Vasario 16-osios akto signatarus.

A. Anušausko pasakojimas buvo įdomus, tad publikuojame visą. Juolab kai kurių įžvalgų vadovėliuose nerasime:

– Taip išėjo, kad išvakarėse ir pats knygą išleidau. Jos siužetas prasideda ir yra apie tai, kaip 1940 m. vieną iš signatarų, Antaną Smetoną, du kariai savanoriai, žinoma, jau buvę, lydi per Vokietijos sieną. Organizavo Prezidento, sakykime, pervedimo operaciją. Su Vasario 16-ąja tai galbūt nelabai susiję – 1940-ieji liudija kiek kitus įvykius, bet pats faktas: du savanoriai lydi vieną signatarą!

Mūsų signatarai nugyveno labai skirtingus gyvenimus. Kai rankiojau informaciją apie XX a. istorijos paminklus Vilniuje, man buvo įdomu, kaip tie žmonės gyveno? Kuo gyveno? Koks buvo jų kasdienis gyvenimas? Dėl ko jiems skaudėjo?

Apie daktarą Joną Basanavičių galima paskaityti nemažai, ir prieš kelias dienas pasirodė įdomus straipsnis. Mes, istorikai, senokai žinojome, kad po pasikėsinimo, patirto gyvenant Bulgarijoje, Basanavičiui ne tik skausmai reiškėsi, bet ir kitų liekamųjų reiškinių buvo. To nežinojo žmonės Lietuvoje, besiklausantys jo kalbėjimo apie kultūrinius reiškinius, tautinį atgimimą. Nežinojo, kad žmogui daug kas skauda, yra našlys, patyręs daug asmeninių išgyvenimų. Iš šalies žiūrint, dabar kelia šypseną tokia jaunimo ir vyresniųjų dvikova. Basanavičiui iš Bulgarijos grįžus į Lietuvą, čia jau buvo įsisiūbavęs tautinis atgimimas. Ir pripažinti to žmogaus autoritetą buvo linkę ne visi. Antai, jei neklystu, Vileišių namuose Antakalnyje lietuviai rengė savo dailės parodą, ir jauniems dailininkams, Čiurlioniui ir kitiems dabar garsiems, taip nusibodo Basanavičiaus pamokslai, kaip jie turį išdėstyti dailės kūrinius, kad jaunimas nuo Basanavičiaus užsirakino. Tas beldėsi, mėgino įeiti, bet nebebuvo įleistas – „Užteks tam senoliu nurodinėti – mes geriau žinome, kaip turi būti“.

Kiekvienas iš signatarų savo laikmečiu galėjo būti ir nesuprastas. Pavyzdžiui, kam ir kodėl leidžia pinigus. Vienas iš signatarų buvo atidaręs spaustuvę Kaune ir iki 1918 m. išleido du milijonus knygų, pusantro milijono laikraščių lietuvių kalba! Tiems laikams – milžiniški skaičiai! Žmogus šimtus tūkstančių savų rublių leido tokiems dalykams.

Žinoma, daugelis būsimų signatarų ano meto Lietuvoje nebuvo plačiai žinomi. Šiuo atveju gal tik kunigai buvo išskirtiniai. Bet ir tai tik savose parapijose. Tarp signatarų – keturi dvasininkai. Vienas iš garsesnių, Vladas Mironas, ir premjeru pabuvo, ir ministru, bet likimas galų gale lėmė Gulago lagerį.

Signatarų, likusių savo sukurtoje ir sovietų okupuotoje Lietuvoje, likimai susiklostė kitaip nei tų, kurie išvažiavo į Vakarus. Kita vertus, gal ir ne visai skirtingi – kai kurie iš pastarųjų pateko į Jungtines Amerikos Valstijas nemokėdami anglų kalbos, mėgino dirbti darbus, kurių nelabai išmanė – anaiptol ne visur jie buvo laukiami išskėstomis rankomis, tad gyvenimo gale skurde mirė Niujorko ar Los Andželo ligoninėse.

Kiti, kaip antai Aleksandras Stulginskis, Petras Klimas, išbuvo gulaguose daugybę metų. A. Stulginskis – ypatinga asmenybė, matyt, taip pat buvo vertinamas ir Maskvoje, nes suimtas 1941 m. be jokios bylos, kaip kalinys X (istorija, labai primenanti Alexandre Dumas (tėvo) romaną „Geležinė kaukė“). Bet buvo kalinamas. Jokios bylos, jokio straipsnio, jokios bausmės! Lageryje laikomas visą dešimtmetį, kol galų gale sugalvojama: „Gal vis dėlto nuteiskime jį“. Nuteisė tradiciškai – daugeliui metų. Po Stalino mirties A. Stulginskis iš lagerio išleidžiamas, grįžta į Kauną.

Į Kauną po lagerių grįžo ir P. Klimas, buvęs diplomatas, vienas iš jauniausių signatarų. Įsivaizduokime, apie 1960 – 1967-uosius, kai jie abu, A. Stulginskis ir P. Klimas, gyveno Kaune, „Metropolio“, buvusio restorano, paversto valgykla, darbuotojai duodavo signatarams nemokamai po lėkštę sriubos, kad šie galėtų išgyventi. Pensijų tie žmonės negavo jokių, o išlaikė daugiausia siuntiniai, kuriuos iš užsienio atsiųsdavo kitų signatarų giminaičiai. Mažai kas įsivaizdavo, kad be P. Klimo, to jauno signataro, anais laikais mokėjusio prancūzų kalbą, Lietuva vargu ar būtų pasiekusi tai, ką pasiekė tarptautinėje arenoje. 1918 m. pakako Vasario 16-osios aktą pasirašyti lietuviškai ir išversti į vokiečių kalbą. Bet karas baigiasi, Vokietija pralaimi, jos imperija žlunga, ir Lietuva su savo Vasario 16-osios aktu buvo patekusi į tokią erdvę, kurioje niekas nenori, nepripažįsta, kur nelabai ir laukiamas esi. Ir tada būtent P. Klimas, mokėdamas prancūziškai, kartu su Augustinu Voldemaru vertė į prancūzų kalbą visus Lietuvos reikalavimus, teisinius dokumentus. A. Voldemarą istorikai įvairiai vertina, bet kažin ar be tų dviejų žmonių darbo Lietuva būtų grįžusi į tarptautinę areną ir buvusi pripažinta. Būtent P. Klimo ir A. Voldemaro dėka 1919 m. sausį Paryžiaus taikos konferencijoje politikai, diplomatai, ministrai sužinojo, kad egzistuoja tauta, turinti Nepriklausomybės aktą, kurianti savo kariuomenę, nustatinėjanti sienas, sakanti, kad jų sostinė Vilnius, kelianti savus reikalavimus ir tai daranti rimtai. Atsiverčiau tos konferencijos dokumentus – buvę studentai istorikai pasklidę po pasaulį, tad paprašyti atsiunčia dominantį dokumentą. Paryžiaus taikos konferencijos dokumentų gavau visą pluoštą. Norėjau surasti, kaip ten lietuviai save pristatinėjo. Pirmas klausimas: „Kas jūs tokie, kas jus rinko ir kam atstovaujate?“. Ir Lietuva prisistato: „Lietuvos delegacija, vadovaujama Augustino Voldemaro“. Šis žmogus kartais pristatomas kaip 1918 m. gruodį kartu su A. Smetona pabėgęs iš Lietuvos. Nesidomintieji istorija nežino, kad A. Smetona tada „pabėgo“ į Berlyną kaulyti iš vokiečių paskolos, nes reikėjo pinigų – valstybė jų neturėjo. O A. Voldemaras „pabėgo“ į Paryžiaus taikos konferenciją vadovauti mūsų delegacijai ir įtikinti kitą pasaulį, kad Lietuva turi realias pretenzijas į valstybingumą, ir tai reikės gerbti. Tada, 1919 m. pradžioje, P. Klimas ir A. Voldemaras, lietuvių delegacija, prancūziškuose dokumentuose vieną kartą paminėjo Vasario 16-osios aktą. Bet tik po to, kai prisistatė atstovaujantys Tarybai, kai paaiškino, kad lietuviai turi savo valstybę, savo sostinę, savo sienas. Tiesa, žemėlapis buvo taip gražiai nupieštas, kad tos sienos pasibaigė ties Ukraina, Lietuvai buvo priskirta pusė Baltarusijos. Beje, baltarusiai 1918 m. kovą taip pat deklaravo nepriklausomybės siekį, tame pačiame Vilniuje. Tik reikalas tas, kad Lietuvoje po spaudos draudimo laikų, pagaliau po 1905 m. Vilniaus Seimo, visi žinojo, jog Lietuva vienaip ar kitaip kaip valstybė turi gimti, o baltarusiai tokios atramos neturėjo, ir tų inteligentų nelabai kas iš karto suprato – kad baltarusiai taip pat tautybė, kad juos reikia pasauliui pristatyti. Tad lietuviai padarė po pusmečio labai paprastai: baltarusius pasikvietė pas save ir pasiūlė jų atstovui būti ministru be portfelio. Beje, buvo ir žydų atstovas ministras be portfelio. Ir Paryžiuje, pristatant Lietuvą, buvo akcentuojama, kad ƒ„mes atstovaujame lietuvių tautai, bet už mūsų yra ir baltarusiai, žydai, kurie nenori eiti kartu su lenkais, tad eina kartu su lietuviais“.

Be abejonės, tarpukariu, po visų derybų, jaunas signataras P. Klimas darė labai gražią diplomatinę karjerą, kuri baigėsi vokiškais kalėjimais ir sovietiniais lageriais. Šiuo atveju P. Klimas, ko gero, rekordsmenas – vokiečiai jį kalino 15-oje vietų, sovietai irgi bent keliose. Nepaisant to, kad P. Klimą, grįžusį iš lagerių, kartu su A. Stulginskiu maitino „Metropolio“ darbuotojai, be abejo, puikiai žinodami, kas tie žmonės ir kokie jų nuopelnai Lietuvai, signatarai tuometei valdžiai atrodė labai pavojingi. Kiek teko patirti nagrinėjant įvairius slaptųjų tarnybų dokumentus, P. Klimas ir A. Stulginskis buvo sekami, prižiūrimi, apstatyti agentūra, stebimi, kad tik į užsienį kokių prisiminimų neišsiųstų ir pan. Jie buvo laikomi pavojingais iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Abu mirė tais pačiais 1969-aisiais.

Taigi mūsų signatarų likimai labai skirtingi, apie kiekvieną iš jų galima be galo pasakoti. Man buvo įdomūs tie, kurie labai sąmoningai pasirinkdavo likimą Lietuvoje, dažniausiai žinodami, kas jų laukia okupacijos sąlygomis.

– Kaip vertinate 1917 m. gruodžio 11 d. pasirašytą Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją?

– 1917 m. gruodį, kai jau buvo įvykęs perversmas Rusijoje, Vokietija norėjo susikurti palankias sąlygas būsimoms deryboms su Rusija, ir tose teritorijose, kurias kontroliavo, mėgino panaudoti savo interesams tautinį atgimimą. Padarė visiems okupantams būdingą klaidą: tautinio atgimimo, kad ir kokių tikslų siekdamas, niekaip nepanaudosi – jis vis tiek išsprūs iš tavo rankų. Panašiai atsitiko ir prieš tris dešimtmečius Sovietų sąjungai, irgi ketinusiai per perestroiką suteikti kažkiek savarankiškumo respublikoms. Bet tik pravėrė langą – visi pro jį išlipo. Tad 1917 m. buvo manoma: rinkite savo Tarybą, priimsite nutarimą… Vokiečiai tik leidimus išdavinėjo, bet proceso – kas bus išrinktas į tą tarybą – nekontroliavo. Jei būtų buvę gudresni, būtų galėję sąmoningai ten įsiūlyti sau naudingų žmonių. Bet taip nebuvo, ir lietuviai, pasinaudojo situacija. Žinoma, tuos du mėnesius iki Vasario 16-osios akto vyko aktyvios derybos su ultimatumais, išėjimais, durų trankymais, vieni kitų apšaukimu. Antai vieno iš signatarų žmona, išgirdusi apie gruodžio 11-osios aktą, pasakė, kad tuos, kurie jam pritarė, reikia sušaudyti! Tarp pritariančių buvo ir jos vyro brolis. Tad įtampa, emocijos buvo didžiulės, bet prabėgo pora mėnesių, ir visi priėmė Vasario 16-osios aktą. Bet, kaip minėjau, pasauliui jis tapo žinomas gerokai vėliau – kaip ir kiekvienas dokumentas, pergyveno ne vieną gyvenimą. Vienas – tuometė realybė, kai dokumentas pasirašomas, bet niekas iki galo neįvertina jo svarbos. Paskui kitas gyvenimas – jau istorijoje ir politikoje. Įvertinamas gerokai vėliau – po dešimtmečių ar šimtmečių.

Padėkoję A. Anušauskui už įdomų pasakojimą, veteranai jubiliejaus proga pasveikino kolegą Antaną Joną Venį iš Kauno filialo jubiliejaus proga, prie kavos pasidalino įspūdžiais.

 

LPVA valdybos informacija